Darbo santykiai tai santykiai, kurie atsiranda sutarties pagrindu ir kurių vienas subjektas (darbuotojas) atlieka tam tikrą darbo funkciją, laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o kitas subjektas (darbdavys) suteikia jam darbą, sulygtą darbo sutartimi, garantuoja darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvine sutartimi ir šalių susitarimu, ir moka darbo užmokestį pagal atliekamo darbo kiekį ir kokybę.
Lietuvoje pagrindinės darbo teisės nuostatos pateiktos Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – Darbo kodeksas).
Darbo sutartis
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Darbuotojas yra fizinis asmuo dirbantis pagal darbo sutartį už atlyginimą.
Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo.
Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Darbdavys, priimdamas į darbą asmenį, privalo iš jo pareikalauti pateikti:
- asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą;
- valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą.
Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys be anksčiau nurodytų dokumentų taip pat privalo pareikalauti pateikti išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus, o priimdamas į darbą nepilnametį nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, – gimimo liudijimą, mokyklos, kurioje mokosi, taip pat vieno iš tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą raštišką sutikimą bei vaiko sveikatą prižiūrinčio gydytojo leidimą. Darbdavys turi teisę pareikalauti ir kitų įstatymų nustatytų dokumentų.
Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų:
- darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.);
- darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų;
- darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.).
Šalys gali susitarti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti.
Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą dviem egzemplioriais. Pavyzdinę darbo sutarties formą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 115 “Dėl Darbo sutarties pavyzdinės formos patvirtinimo”. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbo sutartis tą pačią dieną, kai ji buvo sudaryta, turi būti įregistruota darbo sutarčių registravimo žurnale. Šis žurnalas neprivalomas tuomet, kai darbdavys yra fizinis asmuo, samdantis tris ir mažiau darbuotojų. Darbdavys prieš darbo pradžią turi įteikti darbuotojui antrąjį darbo sutarties egzempliorių bei jo tapatybę patvirtinantį dokumentą (toliau – darbo pažymėjimas). Darbuotojams išduodami ar keičiami darbo pažymėjimai registruojami darbuotojų darbo pažymėjimų registravimo žurnale. Darbo sutarties registravimo taisykles, taip pat darbo pažymėjimo formą, jo išdavimo, nešiojimo bei pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 503 Dėl Darbo sutarčių registravimo taisyklių, Darbuotojo tapatybę patvirtinančio dokumento išdavimo, nešiojimo ir pateikimo kontroliuojančioms institucijoms tvarkos patvirtinimo.
Darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinės sutartys gali nustatyti, kad į tam tikras pareigas skiriama konkurso, rinkimų būdu arba išlaikius kvalifikacinius egzaminus. Sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas.
Darbo sutarčių rūšys. Iki Darbo kodekso galioję teisės aktai numatė tik trijų rūšių darbo sutartis: terminuotąsias, neterminuotąsias bei sezonines. Nuo 2003 m. sausio 1 d. gali būti sudaromos šios darbo sutartys:
- neterminuotos;
- terminuotos, laikinosios, sezoninės;
- dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų;
- su namudininkais;
- patarnavimo darbams;
- kitos.
Terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties tais atvejais, kai darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Paprastai yra sudaroma neterminuota darbo sutartis.
Sezoninė darbo sutartis sudaroma sezoniniams darbams atlikti. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą.
Laikinoji darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui.
Papildomo darbo ir antraeilių pareigų sutartis. Darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą.
Darbo sutartyje su namudininkais gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas atliks namuose.
Patarnavimo sutartis yra darbo sutartis, kuria darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas.
Kitos darbo sutartys gali būti sudaromos su ūkininkų ūkių ir kitų žemės ūkio subjektų darbuotojais, specialiosios paskirties įmonių darbuotojais, kurių veikla gali sukelti šių įmonių veiklos sutrikimų, susijusių su itin sunkiomis pasekmėmis žmonėms ir gamtai bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Darbo sutarties pasibaigimas. Darbo kodekse sumažėjo darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Darbo sutartis gali būti nutraukta:
- šalių susitarimu;
- suėjus darbo sutarties terminui;
- darbuotojo pareiškimu;
- dėl nuo darbuotojo nepriklausančių aplinkybių;
- darbdavio iniciatyva.
Viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Jei antroji šalis per nustatytą laiką nepraneša, kad sutinka nutraukti sutartį, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu yra atmestas.
Suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį. Nė vienai iš šalių darbo sutarties nenutraukus, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.
Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali viršyti vieno mėnesio. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Po to jis gali atšaukti prašymą tik darbdavio sutikimu.
Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą ar terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu darbuotojui daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis.
Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenys iki aštuoniolikos metų, invalidai, darbuotojai, auginantys vaikų iki keturiolikos metų, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis.
Įstatymų nustatyta tvarka mažindamas darbuotojų skaičių arba nutraukdamas įmonės veiklą, darbdavys privalo raštu prieš du mėnesius pranešti teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams, kai per trisdešimt kalendorinių dienų numatoma atleisti:
- dešimt ir daugiau darbuotojų, jeigu įmonėje dirba iki devyniasdešimt devynių darbuotojų;
- daugiau kaip dešimt procentų darbuotojų, jeigu įmonėje dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių darbuotojų;
- trisdešimt ir daugiau darbuotojų, jeigu įmonėje dirba trys šimtai ir daugiau darbuotojų.
Darbo užmokestis. Už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį yra mokamas darbo užmokestis. Išsamiau apie tai – temoje Darbo apmokėjimas.
Kolektyviniai darbo santykiai
Darbo kodekse didelis dėmesys skiriamas kolektyviniams darbo santykiams. Taip yra dėl to, kad darbo santykių dalyviai nėra lygiaverčiai ir darbuotojas, kad ir koks kvalifikuotas bei išsilavinęs būtų, visada yra silpnesnioji pusė, lyginant su darbdaviu.
Kolektyvinių darbo santykių subjektai ir jų atstovai savo interesus derina ir ginčus sprendžia derybų būdu. Kolektyvinės sutartys gali būti šios:
- kolektyvinė sutartis valstybės lygiu (nacionalinė);
- šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu) ar teritoriniu (savivaldybės, apskrities) lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis;
- įmonės (įstaigos, organizacijos) ar jos struktūrinio padalinio lygiu sudaryta kolektyvinė sutartis.
Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, sudaromas tarp profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbdavių organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.)
Šakos kolektyvinė sutartis nustato atitinkamos šakos socialinės ir ekonominės plėtros kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas.
Teritorinė kolektyvinė sutartis nustato tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas.
Įmonės kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir įmonės darbuotojų kolektyvo dėl darbo, darbo apmokėjimo ir kitų socialinių bei ekonominių sąlygų. Įmonės kolektyvinė sutartis sudaroma visų rūšių įmonėse, įstaigose, organizacijose. Įmonėje sudaryta kolektyvinė sutartis taikoma visiems tos įmonės darbuotojams.
Įmonės kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos įstatymų, kitų norminių teisės aktų ar nacionalinės, šakos ir teritorinės kolektyvinės sutarties arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties.
Darbo laikas
Darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai.
Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų.
Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus sutrumpintą darbo laiką dirbančius darbuotojus. Esant šešių dienų darbo savaitei, prieš poilsio dieną darbas neturi trukti ilgiau kaip penkias valandas.
Poilsio laikas
Poilsio laikas – tai įstatymu, kolektyvine ar darbo sutartimi reglamentuotas laisvas nuo darbo laikas. Viena iš poilsio laiko rūšių yra kasmetinės atostogos.
Kasmetinės atostogos – tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Švenčių dienos į atostogų trukmę neįskaitomos. Kasmetinės atostogos yra minimaliosios, pailgintos ir papildomos.
Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos. Kasmetinės trisdešimt penkių kalendorinių dienų atostogos suteikiamos:
- darbuotojams iki aštuoniolikos metų;
- darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų;
- invalidams;
- kitiems įstatymų nustatytiems asmenims.
Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.
Kasmetinės papildomos atostogos gali būti suteikiamos:
- darbuotojams už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų;
- už ilgametį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje;
- už ypatingą darbų pobūdį.
Invalidų įdarbinimas
Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nustato invalidų integracijos į darbą teisines, ekonomines ir organizacines garantijas.
Invalidas tai asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti savo pareigų.
Darbdavys negali atsisakyti priimti į darbą invalido arba kitaip jį diskriminuoti vien dėl jo invalidumo, jeigu invalido kvalifikacija yra tinkama. Invalidai įdarbinami įprastinėse arba specialiai jiems įrengtose darbo vietose. Invalidams įdarbinti kasmet Lietuvos darbo biržos teikimu savivaldybių institucijos nustato darbdaviams invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas ne mažiau kaip 2 proc. bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Darbdaviai, nevykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotų, moka papildomus įnašus į Užimtumo fondą. Papildomų įnašų mokėjimas neatleidžia darbdavių nuo pareigos įdarbinti invalidus. Jeigu Darbo birža arba invalidai nesikreipė dėl jų įdarbinimo, darbdaviai invalidams rezervuotose darbo vietose gali įdarbinti kitus asmenis pagal terminuotą darbo sutartį, kuri pasibaigia atsiradus poreikiui įdarbinti invalidus. Darbdaviai, vykdantys invalidų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų steigimo kvotas, gali gauti subsidijas iš Užimtumo fondo darbo vietoms invalidams steigti, įrengti ir pritaikyti. Darbdavys savo iniciatyva gali atleisti iš darbo invalidą, nesant šio asmens kaltės, tik gavęs savivaldybės socialinio aprūpinimo tarnybos sutikimą ir pranešęs invalidui raštu apie numatomą atleidimą prieš 4 mėnesius. Jei įmonė likviduojama darbdavio valia, vietos savivaldybės socialinio aprūpinimo tarnybos sutikimo nereikia.
Darbdavys privalo pagal invalidumą nustatančių komisijų sprendimą įdarbinti asmenis, kurie, dirbdami šio darbdavio įmonėje, tapo invalidais dėl darbinio suluošinimo ar profesinio susirgimo, arba perkelti juos į kitą jų sveikatą atitinkantį darbą.
Invalidams sudaromos darbo sąlygos pagal invalidumą nustatančių komisijų išvadas bei suteikiamos kasmetinės 35 kalendorinių dienų atostogos.
Užsieniečių įsidarbinimo Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį tvarka
Užsieniečių įdarbinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. A1-118 “Dėl Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo”.
Užsienietis asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.
Užsienietis, norėdamas įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti. Užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu jis:
- turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
- turi leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje;
- nori įsidarbinti vykdyti bendras su užsienio valstybėmis vyriausybines programas;
- yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su atitinkama Lietuvos Respublikos įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas atstovas;
- yra sportininkas profesionalas atvykęs dirbti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui;
- yra įmonės su užsienio kapitalu vadovas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas, kuris atvyksta paleisti derinti užsienyje įgytos įrangos ar mokyti ja dirbti darbuotojus, konsultantas, kuris atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius;
- atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti mokslo įstaigose ar aukštosiose mokyklose mokslinių tyrimų arba pedagoginio darbo ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui;
- yra studentas, atvykęs stažuotis ar dirbti pagal nevyriausybinių organizacijų programas vienerių metų laikotarpiui.
Leidimą dirbti pagal darbo sutartį užsieniečiui išduoda Lietuvos darbo birža. Užsieniečio prašymas išduoti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Leidimas dirbti išduodamas ne ilgiau kaip vieneriems metams, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje užsienietis dirbs.
Užsienietis, kuris nori gauti leidimą dirbti pagal darbo sutartį, pateikia nustatytos formos prašymą teritorinei (miesto, rajono, kuriame registruota būsimo darbdavio įmonė) darbo biržai. Prie prašymo pridedama:
- nustatytos formos darbdavio sutikimas įdarbinti užsienietį;
- įmonės registravimo pažymėjimo nuorašas;
- draudėjo registravimo pažymėjimo nuorašas;
- dokumento, patvirtinančio asmens tapatybę, nuorašas;
- užsieniečio diplomo ar kito dokumento, patvirtinančio asmens kvalifikaciją, išversto į lietuvių kalbą, nuorašas.
Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas, jeigu neviršyta užsieniečių įdarbinimo kvota ir užsieniečio profesija (kvalifikacija) atitinka šalies darbo rinkos poreikius. Priėmus teigiamą sprendimą, užsieniečiui siunčiamas pranešimas, kuriame nurodoma reikalinga sumokėti valstybės rinkliavos už leidimą dirbti suma ir leidimo dirbti išdavimo data. Už leidimo dirbti išdavimą vieneriems metams imama 110 litų valstybės rinkliava.
Užsienietis, kuris gavo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsniu, turi teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje išduoda Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Užsieniečių įdarbinimas
Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu galiojantį leidimą dirbti. Užsienietis negali dirbti kito darbo, išskyrus tą, kuriam gautas leidimas dirbti.
Darbo sutartis sudaroma pagal tipinę darbo sutarties formą dviem egzemplioriais lietuvių ir kita, užsieniečiui suprantama kalba. Darbo sutartyje kaip privalomos sąlygos nurodoma, į kokį darbą (pareigas) ir kuriam laikui užsienietis priimamas dirbti, taip pat užsieniečio įsipareigojimai dirbti tik darbo sutartyje nurodytą darbą ir išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus sutartyje nustatytam laikui.
Abiejų šalių pasirašytą darbo sutartį darbdavys per 3 dienas įteikia registruoti Lietuvos darbo biržai, kuri per 2 savaites patikrina, ar užsienietis įsidarbino pagal nustatytą tvarką ir sąlygas. Darbo sutartis įsigalioja, kai ji yra įregistruojama Lietuvos darbo biržoje (paskutiniame darbo sutarties lape yra dedamas spaudas “Sutartis įregistruota”, nurodomas registravimo numeris, data, vieta). Lietuvos darbo biržoje darbo sutartis registruojama tik tais atvejais, kai užsieniečiui buvo privaloma įsigyti leidimą dirbti.
Apie darbo sutarties įsigaliojimą Lietuvos darbo birža informuoja teritorinę darbo biržą.
Rangos sutartis
Ranga tai sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, kuris įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja rangos sutarties sudarymą, rangovo ir užsakovo teises bei pareigas, darbų atlikimą pagal rangos sutartį.
Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką. Jeigu rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį.
Jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užduoties įvykdymo būdus.
Įstatymai gali numatyti atvejus, kai tam tikrų rūšių darbai gali būti atliekami tik turint įstatymų nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).
Rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.
Rangos sutartyje nustatoma darbų pradžia ir pabaiga. Šalys taip pat gali nustatyti atskirų darbų atlikimo terminus (tarpiniai terminai). Šalių susitarimu sutartyje nustatyti darbų atlikimo terminai gali būti keičiami rangos sutartyje nustatyta tvarka.
Rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Į rangovo sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas. Jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimamas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku. Rangovas turi teisę reikalauti išmokėti jam avansą ar rankpinigius tik rangos sutartyje numatytais atvejais.
Užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas perdavęs darbus.
Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Jeigu pagal rangos sutartį darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą.
Autorinė sutartis
Autorinė sutartis sudaroma, kai sutarties objektas yra originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nesvarbu kokia jo meninė vertė, išraiškos būdas ir forma. Autorinių teisių objektus ir autorinių sutarčių sudarymo nuostatas reglamentuoja Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas numato, kad pajamos gautos pagal autorinę sutartį iš kūrybos apmokestinamos, taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą.